Registratūra

Čia yra I arenos registratūra, kurioje registruojami kaliniai, kurie nori patekti į šią areną.
Už stalo sėdi sargybinis, kuris užrašo kalinio numerį ir paklausia ar kalinys čia atėjo dalyvauti ar bus tik žiūrovas. Užsiregistravę kalinei, kurie nori tik stebėti kovas praeina pro duris ant kurių užrašyta "Žiūrovinė dalis", o tie kurie žada kovoti praeina pro duris ant kurių užrašyta "Persirengimo kambarys". Patalpa kaip ir visur yra stebima kamerų.

Saito atrodė labai keista, kad čia tiek mažai judesio, įsivaizdavo wonderlandą daug judresnį... Kadangi jį atvežė jau po pranešimo, kalinys net nenutuokė kas daros. Galiausiai priėjo dar vieną registratūrą.
-Biurokratai...
 tyliai sau sumurmėjo ir priėjo prie stalo
-Čia visada taip tuščia?

Įėjus į kabinetą, per vidurį jo buvo stalas, prie kurio sėdėjo sargybinis. Jis ant stalo buvo pasidėjęs mažą televizoriuką ir jį žiūrėjo. Kai buvo užkalbintas jis sutrikęs pakėlė akis į vaikiną:
-Ne.... Tik dabar vyksta žaidynės,-pasakė jisai ir į Saito pusę atsuko mažą ekraną, kuriame matėsi didžiulė arena, kurios grindinys buvo kaip šachmatų lenta, o keturiuose kampuose stovėjo kaliniai:
-Gaila nėra garso, bet greit jau turėtu prasidėti,-pasakė sargybinis, jo balse girdėjosi susijaudinimas:
-Čia labai senai vyko kokios tai žaidynės, tik pavienės uždaros kovos, todėl visi ir išėjo stebėti, nes gyvai galima stebėti kovas tik 3 arenoje,-pasakė jis.
-Ooooo.... o tu norėsi eiti kovoti 1 arenoj?,-paklausė sargybinis prisiminęs savo darbą, bet akys vis krypdavo į ekraną, kur matėsi žaidynės.

Saito akimirką bandė suprasti, ką ten veikia tie žmogeliukai ant sachmatų lentos, o ekranėlis toks mažas ir dar be garso, taigi Saito taip ir liko nesusidomėjęs.
-O kovos čia dažnai rengiamos? ir kokia jų prasmė kaliniams?
Naujasis kalinys nusprendė išsiaiškinti kelias smulkemenėles.
-Laimėtojams privilegijos ar kažkas konkrečiau? prieš šokdamas norėčiau išsiaiškint kelias taisykles, jei viršininka snieko prieš.
Šyptelėjo.

-Privilegijos, aišku, visi tave žinos. Nors kovos ir nematomos kaliniams, gandai čia greitai sklinda,-pasakė sargybinis dabar jau susidomėdamas vaikinu prieš ji, nes niekada jo tas nėra klausęs:
-Kiek žinau, jūs užstatote žetonus, ir laimėjęs pasiima viską... Gali pasiimti net gyvybę, bent taip sakoma,-pasakė sargybinis susijaudinęs.
-O dauguma šiame kalėjime eina kovoti, nes tai geriau nei sėdėti vietoje, vistiek esate lyg gyvos galvos čia, tai geriau jau gyvenimą išnaudoti prasmingai,-pasakė sargybinis su šypsena.

-O kas jei nebeturėsiu ką užstatyti? Tarkim man juodai nesiseka, esu visiškas lepšis ir iš manes viską atemė ir reikalauja dar. Yra kokių nors alternativių būdų kaip gauti "valiutos"?
Kadangi sargybinis taip noriai atsakinėjo į jo klausimus, Saito nusprendė jį visiškai išnaudoti.
-Ir pona viršininkas nori pasakyti, kad ringe galima laisvai žudyti? tai jei nužudyčiau savo priešininką, galėčiau pasiimti viską ką jis turi?
Kuo toliau, tuo labiau Saito įsijautė į vietinę sistemą. Norėjo žinoti kuo daugiau, išnaudoti visas galimas spragas.

Sargybinis sutriko ir žiūrėjo į vaikiną kurį laiką tada nedrąsiai prakalbo:
-Iš kur gauti valiutos nežinau, turėjo tau duoti kai čia atvykai, o ar žudyti galima irgi negaliu atsakyti, nes nesu pats to matęs, manau šitą sužinosi arenoje,-pasakė sargybinis baimingai ir atsilenkė atgal kėdėje nenuleisdamas akių nuo Saito:
-Tai ar eisi į areną ar ne?,-paklausė jis

Ir staiga jo entuziazmas dingo. Sargybinis pasirodo buvo prastas informacijos šaltinis. O Saito jau buvo įsijautęs, tuoj tuoj būtų gimusi kokios nors afero idėja, bet nereikia visko norėti iš karto.
-Na jei tamsta nežinot, tai tada teks eit pačiam išsiaiškint.
Nusišypsojo.
-Mano numeris N666, norėčiau užsiregistruoti į areną.

Sargybinis lengviau atsiduso ir pamatęs, kad vaikinas grėsmės nekelia atsilenkė atgal prie stalo ir iš stalčiau ištraukė lapą užrašė kalinio numerį:
-Turi atiduoti viena žetoną,-pasakė sargybinis pakeldamas akis nuo lapo

Saito nuo savo grandinėlės nusegė vieną žetoną.
-Kada galiu tikėtis prišininko?

Sargybinis paėmė žetoną arčiau savęs ir pradėjo vartyti lapus:
-Priešininką gausi greitai, yra keletas užsiregistravusių, kurie laukia priešininko. Gali eiti pro šias duris į persirengimo kabinas, jei turi kokių ginklų galėsi juos pasiimti iš saugyklos. Aaaa.... vos nepamiršau, jei nori panaudoti, kokį tai žetoną turi duoti ji dabar, o persirengimo kabinoj gausi ką žetonas duoda,-pasakė sargybinis žiūrėdamas į Saito ramiu veidu.

Ginklai? situacija šiektiek keičiasi... Jei priešininkas papuls apsiginklavęs, bus problemų. Saito apžiūrėjo savo žetonus.
-Šitie žetonai kažką duoda?

Sargybinis pažiūrėjo į žetonus, visi jie buvo tušti, jis pakėlė veidą su šypsena:
-Taip ir galvojau, kad esi naujokas. Ne, čia tušti žetonai, su jais gali patekti tik šitoje 1 arenoje į kovas, kitos arenos reikalauja kitų žetonų. Na aišku, su kitais žetonais gali ir čia ateiti, užstatai žetoną tu, o kokį užstatysi tavo pasirinkimas. Su šitais žetonais dar gali žaisti kažkokį žaidimą, bet tiksliai nežinau čia jau domėkis pats. O kitus žetonus atpažinsi, jie yra išraižyti,-pasakė sargybinis ir atsiduso, vaikinas pradėjo labai daug klausinėti, net per daug. Jis parodė į duris dar kartą.
-Manau tau jau laikas keliauti, kai priešininkas ateis į areną tave pakvies iš persirengimo kambario,-pasakė jisai.

Informacija yra labai svarbus dalykas, Saito mielai dar būtų pasikapstęs sargybinio smegenyse, bet pačiam sargybiniui tai akivaizdžiai atsibodo. Suerzinti sargybą, pačią pirmą dieną, tikrai nebūtų pati geriausia idėja, nors iš to irgi galima šio to išlošti. Tai pagalvojęs Saito nejučia šyptelėjo.
-Tikrai taip viršininke.
Nežymiai linktelėjo ir nuėjo į persirengimo kambarį.

Beslampinėdama po koridorius, Sandra atėjo čia. Ji lėtai pradarė duris ir užėjo į vidų. Iš pradžių apsidairė po patalpą, nekreipdama dėmesio ar ją kas stebi. Jau spėjo įprasti prie visur iškabintų kamerų, kad dar vienos stebinčios akys nieko nebepridėjo.
Galiausiai priėjo prie sėdinčio sargo.
-Kas čia vyksta?

Vyras prieš save buvo pasidėjęs nedidelį televizoriuką ir kažką intensyviai stebėjo, net nepastebėdamas, kad Sandra įėjo į vidų. Kai ši jį užkalbino, jis nenoromis pakėlė akis ir greit atsakė:
-Čia yra arena, gali eiti kautis,-pasakė jis ir šyptelėjo.
-Arba tiesiog užsirašyti į eilę, jei atsiras kas norės kovoti tave iškvies,-vaikino žvilgsnis nukrypo į šalia buvusį lapą.
-Na po kol kas norinčių yra tai greitai surastume su kuo pasikauti,-pasakė vaikinas su šypsena.

Susiraukė išgirdusi pasiulymus.
-o pradžioj pažiūrėti gal galima?
Sandra nemokėjo kovoti, todėl norėjo tik kažkur prastumti laiką. O bestebint kitų kovą gal ką išmoks. Bent kelis judesius ar ką.

Vyras susiraukė:
-Kovas gali stebėti per televizorių, o čia gali į jas užsirašyti,-pasakė jis ir jo akys vis nuo merginos krypo link televizoriaus, kuriame tikrai rodė kažką, kas vaikinui buvo labai įdomu.

Kaip ji niekada nepagalvojo tiesiog pažiūrėti į televizorių? Už tokį kvailą dalyką, kepštelėjo delnu sau per kaktą. Sandra žvilgtelėjo į sargo ekraną, bet nelabai ką galėjo įmatyti iš nepatogios padėties, todėl vėl atsitraukė ir nuėjo prie durų. Bet ten sustojo. Minutėlę kažką įtemptai galvojo ir apsisukusi grįžo prie vyro. Plojo delnu per stalą, kažkiek pasilenkdama link jo.
-O žinot ką? Užrašykit mane
Iškėlė aukštai galvą ir iš viršaus pasitikinčiai savimi žiūrėjo į sargybinį.

Sargybinis pamatęs, kad mergina nueidinėja, gūžtelėjo pečiais ir įsmeigė akis į ekraną, mat pradėjo rodyti dar įdomesnį dalyką. Bet kai mergina tėškė ranka per stalą, jis net krūptelėjo ir pašokęs kėdėje pakėlė akis:
-Tikrai nori?,-paklausė jis su plačia šypsena ir apsuko ekraną į merginos pusę:
-Čia paskutinė kova,-ekrane matė vaikiną, kuriam buvo atliekama procedūra, kaip ir tada kada Sandra apsivėmė. Sargybinis plačiai šypsojosi.

Visas pasitikėjimas savimi išgaravo, kada nukreipė žvilgnį į atsuktą televizoriaus ekraną. Sandra momentaliai perbalo, o akys išsiplėtė turbūt labiau už pirmą kartą išvystą tokį vaizdą. Nors tai buvo transliuojama per televizorių, bet vis tiek aiškiai jutosi vaikino skausmas ir visa patalpos šlykštuma. Ji užspaudė abiejomis rankomis sau burną, kad neišsprūstų cypimas, nes maisto skrandyje jau seniai nebebuvo. Merginos mintys aptemo, todėl, jei prieš kelias akimirkas dar jautėsi drasiai ir neišėjo pro duris, tai dabar tekina pro jas išlekė.

Vaikinas plačiai išsišiepė, kai pamatė merginos veido, kai ši pabėgo iš patalpos, jis atsisuko ekraną į save ir toliau žiūrėjo į jį:
-Naujokai... Oj kaip man jie patinka,-pasakė jis pats sau ir vėl susimetė kojas ant stalo.

Vaikinas įėjo į vidų:
-Cerdo, ar turi laisvų vietų?
Paklausė jis žiūrėdamas į vyrą ir laukdamas atsakymo, bet nepraėjus nė kelioms sekundėms:
-Na? Cerdo, kramtyk greičiau,-pasakė jis piktai.

Vazquez įėjus į patalpą, vaikinas sėdėjęs prie stalo, kažką tai pildė į žurnalą. Kaliniui uždavus klausimą, sargybinis neiškart sureagavo. Antrą kartą Vazquez paklausus, sargybinis pakėlė nepatenkintas akis į vaikiną:
-Nustok šakotis, laisvų vietų yra, sakyk savo numeri,-pasakė jis nepatenkintu balsu, piktai nužvelgdamas vaikiną.

Atsitempusi paskui save nelaimėlį, prisistatė registracijai. Pakėliui dar pagalvojo, kad tai gali būti ir klaida, juk nežino, koks jis ištiesų, tačiau buvo ir rimtų priežasčių jį išbandyti, tuo pačiu ir save. Bet jau eilė pradėjo darytis, bet nesinorėjo, kad jos porininkas taip greitai pabėgtu, todėl mandagiai atsiprašydama užlindo priešais Vazquez. Tai nebuvo jos būdas, tačiau laukti negalėjo, o jei ką su anuo išsiaiškins kita syki.
-S108.
Ant stalo padėjo savo žetoną. Po to stumtelėjo arčiau vaikiną.
-Ir jis nori kautis su manimi.
Priartėjusi arčiau akiniuočiaus ausies pašnibždėjo jam.
-Juk turim vykdyti nurodymus...