Teistųjų registratūra

First topic message reminder :


Tik įėjus pro durys juos pasitinka prižiūrėtojas. Šalia ant stalo matosi sudėti rūbai, kurie gražiai sulankstyti vienas ant kito, šalia jų batų poros. Taip pat prie pat jo sudėta balti lapai, ant kurių užrašyta: "Teistųjų anketa". Truputi toliau praėjus yra tokia, kaip mini sienelė, o joje yra lyg šiukšlių dėžė sienoje, virš jos užrašyta: "Rūbus mesti čia". O toliau paėjus buvo durys į sekantį kambarį.

Okami atsistojo, nuėjo link persirengimo kabinos. Po minutėlės ar dviejų grįžo, persirengęs. Jam nelabai rūpėjo, kas jį stebi. Jis tik norėjo kuo greičiau šį reikalą užbaigti,

Tik vaikinas grįžo prie stalo, stambusis sargybinis iš paskos grįžo prie durų į savo senąją vietą. Kol Okami persirenginėjo visą jo anketa buvo išsiųsta faksu, ir priregistruota. Kai vaikinas grįžo prie stalo kalbusis sargybinis atsisuko į jį ir iš stalčiaus ištraukė ant grandinėlės sumautus žetonus.

Per patį vidurį buvo prie grandinėlės pritvirtintas žetonas, ant kurio buvo išmuštas numeris "N658" ir vaikino kraujo grupė. Sargybinis ištiesė grandinėlę vaikinui:
-Čia tavo žetonai, per vidurį yra išmuštas tavo numeris, pagal jį į tave bus kreipiamasi ir tai bus tavo kameros numeris. O su kitais 5 žetonais gali atsiskaitinėti už viską.,-pasakė greitai sargybinis ir tada pasuko akis į šoną ir iškėlė ranką į duris, virš kurių buvo parašyta: "Įėjimas į Wonderland":
-Durys ten, nebent turi, kokių tai klausymų,-pasakė sargybinis ir atsisėdo atgal į savo kėdę.

Vaikinas palingavo galva.
-Neturiu- pasakė, ir išėjo pro duris.

Sargybinis nulydėjo vaikiną akimis:
-Nors šiek tiek prasižiojo,-pasakė jis sau panosėj ir pasisukęs į kompiuterį įsijungė kortų žaidimą ir pradėjo žaisti pasirėmęs ranka į stalą.

Prasivėrė durys ir pro jas, pririštą prie krovininio vežimėlio, įstūmė Saito. Ant burnos plastikinė kaukė, rankos, kojos, liemuo ir kakta tvirtai pririštos odiniais diržais. Iš paskos įžengė pilvotas vyras su storais tvarsčiais apklijuota nosim.
-Priparkuokit jį čia.
Paliepė savo vyramas dusliu balsu ir nuėjęs prie registratūros, pateškė šusnį dokumentų ant stalo, su visa reikiama informacija apie kalinį.
-Šitas išgama jūsų, tikiuosi rytojaus jis nesulauks. Sušiktas degradas nukando man nosį...
Sielojos kito kalejmo pamainos viršininkas.

Tik atsidarius durims, sargybinis sėdintis prie stalo pakėlė akis. Pamatęs įvažiuojantį surištą vaikiną, nustebo ir pakėlęs antakį pats atsistojo. Tokių dalykų jis jau senai nebuvo matęs. Tik įvežus ir pastačius pririštą vaikiną ir benosiui sargybiniui numetus šūsnį dokumentų ant stalo, sargybinis išėjo iš už po stalo ir atsistojo prieš Saito jį nužiūrėdamas. Iškart prie vežimėlio atsirado kiti du sargybiniai:
- Ačiū nuo čia perimsime mes,-pasakė jis rimtu balsu, po išsamios svečio gyvenimo istorijos. Po to jo žvilgsnis vėl nukrypo į Saito, tada sargybinis nuėmė antsnukį nuo vaikino veido ir atsitraukė per saugų atstumą dėl visą ko:
-Na gražuoli, draugiškai bendrausim ar teks pakepinti tave elektros šoku?,-paklausė vyriausiais sargybinis, kuris stovėjo prieš vaikiną, o kiti du stambesni jam iš šonų, rankas laikydami prie diržų, jei tektų išsitraukti elektros šoką.

Viršininkas nekantravo atsikratyti Saito.
-Įmeskit jį į ringą su kokių čiampionu ar lokiu, man nusišikt, svarbu kad nudvėtu jis greičiau.
Nusispjovė ir būtų priėjęs trenkti Saito į pilvą, bet jam nuemė kaukę ir storulis pabūgo.
-Mūsų darbas baigtas vyručiai, galim nešdintis iš čia.
Palyda susižvalgė ir išėjo. Saito mirktelėjo praeinančiam storuliui, o tas tik paraudonavo iš įsiučio ir pats dingo pro duris.
Kalinįs nužvelgė savo naujųjų namų vestibiulį ir patarnautojus.
-Laikykit rankas prie savęs ir aš būsiu šilkinis.
Saito gan maloniai nusišypsojo, bet turint aumeny jo dabartinę padėtį, tai atrodė tiesiog dar kraupiau.

Viršiausias sargybinis nulydėjo atėjūnus akimis ir kreivai šyptelėjo, tai atrodė kaip pašaipa. Kai prakalbo Saito, viršininkas iškart atsisuko į jį:
-Susitarimas yra susitarimas,-pasakė jis ir tik jam pakėlus akis, vaikinukas pajuto, kaip visi jį veržiantys diržai atlaisvėjo ir nukrito po jo kojomis. Tuo metu sargybiniai iš abiejų šonų liko stovėti šalia jo, o viršininkas apsisuko ir nuėjo prie stalo, nuo jo kampo paėmė lapą ir tušinuką padėjo šalia kėdės, kuri buvo šalia stalo:
-Kaip ir visiems prašau užpildyti anketą,-pasakė jis ramiu balsu ir tada pažiūrėjo į ant stalo besimėtančių popierių krūvą, po kelis juos imdamas pradėjo smulkinti per popieriaus smulkintuvą.

Saito palydėjo žvilgsniu krentančias pančias. Neskubėdamas pasuko galvą į vieną, į kitą sargybinį ir neskubėdamas nulipo nuo savo "transporto". Pramankštino riešus, pajudino pečius, čiurnos buvo žiauriai užspaustos, tad laisvai tekantis kraujas į pėdas, maloniai šildė. Priėjo prie stalo, atsuko į save popieriaus lapą, viską nuodugniai perskaitė ir pasiemęs rašiklį klusniai užpildė. Visą laiką kol vyr. sargybinis naikino jo bylą, šypsojosi. Praėjo gal 15 minučių ir Saito stumtelėjo savo anketą. Viską surašė dailyraščiu, nepraleisdamas jokių smulkmenų.

Kai vaikinas atsisėdo prie stalo, abudu stambieji sargybiniai surinko daiktus ir patraukė juos atgal prie durų, pro kurias vaikinas buvo įveštas, bet iš patalpos neišvežė. Tuo metu vyr. sargybinis susmulkinęs popierius, net nežvilgtelėdamas į Saito, ką jis ten rašo ar daro, priėjo prie atskiro staliuko ir iš didelės krūvos ištraukė uniformos komplektą ir grįžęs padėjo prieš Saito:



-Ten gali persirengti, visus savo daiktus turi išmesti, visą laiką tave stebės sargybinis,-pasakė jis ramiu balsu. Kaip tik su jo žodžiais vienas stambus sargybinis nuėjo prie persirengimo kabinos kuri buvo tiesiog kabineto kampas atskirtas maža sienele. Tuo metu vyresnysis paėmęs anketą ir tušinuką, prisėdo prie kompiuterio ir įrašęs vos porą žodžių, net neskaitydamas, ką vaikinas ten tiek buvo prirašęs ėmė ir išsiuntė ją faksu.

Saito linktelėjo, pasiemė uniformą ir ramiai nužingsniavo persirengti. Savo asmeninių daigtų neturėjo, o dabartinė uniforma iš praeito kaleimo jam jokių sentimentų nekėlė. Greitai iššoko iš vieno kombinezono į kitą, savajį suvyniojo į gumulą ir išeidamas iš už sienelės atkišo jį sargybiniui.

Sargybinis nenoriai paėmė uniformą ir greitai atidaręs sieninę šiukšliadėžę ją išmetė ir grįžo į savo vietą prie įėjimo durų. Tuo metu kol Saito rengėsi ir grįžinėjo prie stalo vyr. sargybinis kažką intensyviai darė prie kompo. Tik Saito grįžus prie stalo jis pastūmė stalviršiu grandinėlę ant kurios buvo sumati 5 tušti žetonai, o per patį vidurį buvo prie grandinėlės pritvirtintas žetonas, kuriame buvo išmuštas numeris "N666" ir jo kraujo grupė:



-Čia yra tavo numeris,-pasakė sargybinis su šypsena tarsi specialiai būtų davęs tokį numerį kaliniui.
-Taip pat yra ir 5 žetonai, kurie yra lyg valiuta kalėjime, su jais gali daryti ką tik nori. Tavo numeriu yra paskirta kamera,-pasakė sargybinis ir pakėlė akis į vaikiną:
Sėkmės,-palinkėjo jis parodydamas į duris.

Spike pasiemė savo vėrinį, apžiūrėjo ir suprato, ko čia viršininkas šypsos. Atsuko į jį savo asmeninį tagą N666.
-Oi tikrai nereikėjo.
Šyptelėjo ir pasikabino grandinėlę su visais tagais sau ant kaklo. Vietos ekonomiką jau kaip nors išsiaiškins pats ir daugiau vyr. sargybinio negaišino. Išeidamas paskui save užtrenkė duris.

Viršininkas sėdosi į kėdę, bet akių nuo vaikinuko nenuleido, jis jam pasirodė intriguojantis ir įdomus, netradicinis, nors ir visi čia buvo maniakai nusikaltėlei ir padugnės, bet šitas turėtų sukelti kalėjime intrigos, neramumų. O tai viršininkui patiko, bet kasdienybė bus prasklaidyta. Jam užsigalvojus, o vaikinui jau išėjus didieji sargybiniai išvežė iš kabineto pančius, kuriais buvo atvežtas Saito ir grįžo atgal į savo jau jų formą įgavusias vietas prie durų.

Raudal atsargiai įėjo į kambarį. Pats nesuprato, kodėl jis čia. Juk niekas nesuprato, ką jis padarė. Nieko jau nebepadarysi. Jis tik stebėjo aplinką ir padėtus rūbus. Nelabai jam tiks ta spalva..

Raudal įėjus vėl viskas buvo kaip seniau. Viršininkas sėdėjo prie stalo linguodamas pirmyn ir atgal kėdėje, o du stambūs sargybiniai stovėjo prie durų. Tik įėjus naujokui, viršininkas tik kreivai nepatenkintas šyptelėjo ir atsilenkęs tiesiai, paėmė baltą anketą iš didelės krūvos ir padėjo priešais kartu su tušinuku:
-Užpildom,-pasakė jis vienu žodžiu mostelėdamas į kėdę.

Į registratūrą įėjo du apsauginiai iš paskos sau atsivesdami naująją kalinę. Atvira apranga vilkinti rudaplaukė mergina buvo surakinta antrankiais ir užklijuota burna.
-Užregistruokit ją ir per daug neklausykit jos paistalų.
Pasakė vienas iš apsauginių ir atrakino antrankius. Kitas nuplėšė juostą nuo merginos lūpų. Nieko nebesakydami, tik linktelėdami kolegoms iš Wonderlando, apsauginiai išėjo. Quiet apsidairė, bet nesuprato, ką turėtų daryti.
-Jums mano vardo reikia, taip? Charlotte Mori.
Nedelsdama prisistatė mergina. Ji atrodė nusiteikusi ganėtinai pozityviai.

Raudal atsidūso ir atsisėdo. Pradėjo rašyti apie save, kaip jis buvo neteisingai apkaltintas, šiaip yra geras žmogus ir panašiai.
-O čia paleidžia už gerą elgesį?
Belaukdamas atsakymo atėjo mergina kuriai buvo užklijuota burna. Tikriausiai kandžioja, neatrodė labai jau pavojinga, be juostos ant burnos.
-Labas.

Raudal pradėjus rašyti, viršininkas atsistojo rinkti jam uniformos, bet į patalpą įėjo naujas kalinys. Viršininkas nustebęs atsisuko į kalinę, kuriai kaip tik nuiminėjo visus suvaržymus:
-Kas čia per antplūdis?,-paklausė jis nustebęs. O tada pažiūrėjo į Raudal, nes jo klausymas ji nustebino:
-Brangusis, čia tik vienas kelias lauk - kojomis į priekį, o dabar paskubėk pildyti,-pasakė viršininkas.
-Taaaaaaip.... kokia grūstis....,-nusisukęs jis panosėje murmėjo ir rinko uniforma. Tada paėmęs vieną iš  jų išėjo iš už stalo ir padavė ją merginai:



-Taaaaip... Tu keliauji ten persirengti, o po to grįši užpildyti anketos, ten ir galėsi viską surašyti. Tave stebės sargybinė,-jis mostelėjo greitai į kampą, kuris buvo atskirtas nelabai didele sienele, todėl ten viską buvo galima matyti. Tuo metu stambi sargybinė praėjo ir atsistojo prie "persirengimo kabinos". O viršininkas grįžo prie uniformų, ieškojo vienos Raudal, kad galėtų paduoti.

-Labas.
Atsakė į jau buvusio registratūroje vaikino pasisveikinimą. Tada atsisuko į viršininką ir paėmė uniformą. Akimis sekiojo po patalpą vyrui bekalbant, nelabai patiko, kad reikės persirenginėti tokioje atviroje patalpoje. Laimei stambi sargybinė padės užstoti visą vaizdą. Quiet nuėjo kur liepta, skubiai nusirengė savo drabužius, apsirengė uniformą, kuriai nejautė didelės simpatijos, ir išėjo tik tada kai gražiai susilankstė savo aprangą. Mergina grįžo prie vadybininko.
-O kur man dėti savo drabužius?

Kai mergina nuėjo persirenginėti, Raudal akys nusekė. Sunku atsispirti tokiai pagundai. Lupos kiek sudžiuvo ir teko apsilaižyti, bet kažkoks vaikščiojantis kalnas užstojo saldainiuką. Kai mergina išėjo jau apsirengusi, jam teko grįžti prie pasakojimų kūrimo. Keletas sakinių apie pavyzdingą pilietį Raudal ir esė baigėsi.
-Kiek metų čia teks gyventi?

Storoji sargybinė visą tą laiką stebėjo merginą, kaip ji persirenginėjo. O po jos klausymo be žodžių parodė į šiukšliadėžę sienoje. Tuo metu Raudal tik užpildžius anketą viršininkas pametė rūbus prieš jį:



-Persirengti ten pat ir rūbus meti į šiukšliadėžę sienoje,-pasakė jis parodydamas į persirengimo kabiną. Tuo metu abu stambieji sargybiniai apsikeitė vietomis, moteris grįžo prie laukinių durų, o vyras prie persirengimo kabinos. Tuo metu viršininkas greit paėmęs Raudal anketą pakeitė ja nauja:
-Brangioji sėdam pildom anketą,-parodė jis į kėdę, o pats įgriuvęs į savąją kažką pildė į kompiuterį, o Raudal anketą išsiuntė faksu.

Zvilgtelejo i siuksledeze visiskai nesusidomejusiu zvilgsniu ir imete drabuzius. Gal tik batu buvo gaila, nes jie daug atgyvene, bet vis dar tvirti. Tada atsisedo kur liepta ir perzvelge anketos punktus.

[kokie punktai anketoj? Tokie kaip veikejo anketoj gal?]

Anketoje mergina pamatė punktus, kaip ir bet kurioje kitoje anketoje, buvo prašoma vardo pavardės, amžiaus, už ką buvo nuteista, na ir kitų panašių dalykų.

[[Tas pats ką ir pildei veikėjo anketoje]]

Pradėjo pildyti anketą. Vardo ir pavardės nenuslėpsi, visi tai žinojo, anketa tebuvo formalumas. Nebuvo prasmės meluoti, tai parašė kaip yra. Toliau lytis, amžius, nieko įspudingo. Pagaliau priėjo prie punkto, kuriame turėjo parašyti už ką buvo nuteista. Pridėjusi rašiklį prie apatinės lūpos ėmė mąstyti. Truputėlį pagalvojusi ir nieko įdomaus nesumąsčiusi parašė tiesiog "nuteista, nes mąstė kitaip, negu kiti". Išskirtinių bruožų punkte mergina įjungė vaizduotę ir prirašė kiek tilpo. Parašė apie išpaišymus apie akis, savo įžvalgumą ir išpūstai aukštą intelekto lygį. Tuo tarpu aprašymas buvo nuobodus ir trumpas, nes šis punktas labai nefiguravo po to kai tiek išliejo apie savo išskirtinumus. Charakterio punkte tiesiog parašė "labai specifiškas". Pasiekus istorijos punktą teko ilgiau pamąstyti. Prieš akis bėgo gyvenimo prieš atsiduriant Wonderlande prisiminimai, atmintyje iškilo ir įvykiai, kurie pakeitė jos asmenybę. Tačiau visos tos asmeninės istorijos Quiet visiškai nenorėjo niekam pasakoti. Galiausiai punktą supildė kaip kokį CV išvardindama kur studijavo, ką baigė, kur dirbo ir į kokias psichiatrines ligonines buvo įrašyta. Viskas trumpai ir aiškiai nesiveliant į smulkmenas. Baimių skiltį paliko tuščią. Baigusi pildyti anketą mergina atsistojo ir atidavė ją viršininkui.
-Viskas? Galiu eiti?
Laukdama atsakymo žvilgtelėjo į vaikį, kuriam taip pat buvo paduota kalėjimo uniforma. Nežymiai šyptelėjo sureagavusi į jo klausimą. Nieko prieš naivius žmones neturėjo. Juos buvo lengviau manipuliuoti.